APIE KALTĘ IR ATSAKOMYBĘ

Kalta aš ar atsakinga? Susimąstėt kada, kiek šie du žodžiai skiriasi vienas nuo kito? Man atrodo, kad aš pati iki galo dar nesuvokiau šių žodžių reikšmės.

Kai buvau maža ir ką nors prisidirbdavau, sulaukdavau bausmės - pabarimo, kažkokio daikto nenupirkimo, neišleidimo į lauką ir pan. Būdavo taip paprasta "atkentėti" visą bausmę ir toliau lyg niekur nieko gyventi. 

Tik tampant paaugle tie prasižengimai, anot tėvų, darėsi vis didesni, tačiau bausmės išlikdavo tos pačios. Ir niekas nemokė, kad ką sudaužius reikės kažkaip atpirkti ar atidirbti, pavėlavus grįžti laiku vakarienės žinojai, kad nors ir apšauktas vis tiek rasi ko nors užvalgyti, nes mama per daug myli, kad leistų vaikui eiti alkanam miegoti. Jei ir neatlikai kažkokių darbų, puikiai žinojai, kad su klase į ekskursiją ar koncertą tai jau tikrai važiuosi, nes nu gi vaiko gaila. O kada gi jis daugiau ką bepamatys?

Ir, galiu lažintis, kad taip augau ne aš viena, nebuvo kada tėvam kalbėtis per daug su mumis apie bausmes ir pasekmes.

Tačiau kas nutiko, kad užaugę jaučiamės jei ne patys kalti, tai jau visi aplinkiniai tai tikrai? Juk taip lengva pasakyti: "Taip, esu kaltas", bet kas slepiasi po šiais žodžiais? O gi auka. Aš taip graužiu save dėl visko ir jaučiuosi menkas, nes taip stipriai prasikaltau. Dabar padėkit man visi išsikapstyt iš to mėšlo, į kurį įbridau! 

Ir visi imasi spręsti mano problemų, visi, kurie bent kiek turi tvirtesnę nuomonę  nei aš pati. O paskui pykstu ir kaltinu kitus už prastus patarimus... Tai štai kokia yra kaltė.

Tačiau kai aš jaučiuosi ATSAKINGAS už savo gyvenimą, tuomet pats ir stengiuosi išspręsti tai, ko prisiviriau. Nebieškau lengvų patarėjų, o PATS imu gvildenti problemą, ieškoti atsakymų tam, kad pagerinčiau savo kasdienybę ir ateitį.

Bet būti atsakingu nėra lengva, nes čia jau kaltinti nieko negali. Čia turi suprasti, kad tėra klaidos/pamokos ir jų sprendimai. Negali per daug žvalgytis atgal, tik tiek, kad pasiimtum reikalingą patirtį ir drąsiai eitum į priekį.

Mes taip bijom mokykloje blogai mokytis, pasilikti antrais metais toje pačioje klasėje, jog nesuvokiam, kad gyvenimo mokykloj dar ne tiek prasėdim prie neišmoktų pamokų. O liūdniausia tai, kad taip ir nesuprantam, kur paslydom ir ką pražiopsojom. Tačiau net ir  pamatę savo klaidą sukišam galvas į smėlį, kad tik nereiktų tapti atsakingais.

Tai visgi, KALTI mes ar ATSAKINGI? 

Su meile,

Jurgita

TAMSIAUSIA NAKTIS PRIEŠ AUŠRĄ

Nusiteikimas yra visų svarbiausia bet kokioj situacijoj. Pamenu, kai pirmą kartą daugmaž sužinojau diagnozę, su vyru kaip tik ruošėmės į Vilnių. Ta rytą jam pirmam teko išgirsti nemalonią žinią ir pranešti ją man. O aš tuo metu tesugebėjau pasakyti:“ jei tu negali vairuoti, vairuosiu aš“. Manau aš kažkur giliai viduj ruošiausi tam momentui ir gal man nebuvo tokio didelio šoko kaip vyrui. Kaip ten bebūtų, tąkart aš nevairavau.

Šiandien į visas situacijas žiūriu kitaip ir laukiu to laiko, kada iš tikro galėsiu pasijusti laisva... laisva nuo visko – nuo ligos, nepasitikėjimo savim, iškylančių abejonių ar leidimo kitiems diriguoti mano gyvenimui. Laisvė yra jaustis gerai nepriklausomai nuo to, ką kiti žmonės galvoja apie tave, ką tu galvoji apie kitus ir nevaidini savo būsenos ar emocijų. Laisvė yra ir tada, kai elgiesi spontaniškai, kai nesvarstai kaip kitų akyse pasirodysi padariusi vieną ar kitą žingsnį. Ir aišku, nelengva iš pradžių taip gyventi, kai kiti vis dar geriau žino kas negerai su tavim, ar ką tau reikėjo, o gal nereikėjo daryti. Bet tik tada, kai leidi sau būti visokia, kai PRIIMI save visokią pasidaro nebesvarbu visi kiti.

Jau kuris laikas gyvenu pagal pajautimą. Kartais atrodo, kad pati nusisvaigstu su visais sprendimais, bet kai pasižiūriu į visą vaizdą tarsi nuo kalno, pamažu imu suprasti, kad ne be reikalo pasikliauju savo nuojauta. Ir kuo dažniau praktikuoji klausymąsi širdies, tuo labiau kitiems atrodai ar taip ar taip, švelniai tariant, „pačiuožusi“ ir jie nebedrįsta labai smarkiai tam prieštarauti.

Kiekvienas sunkus etapas man kažką davė – daugiau pasitikėjimo savimi, naujų, įdomių žmonių ratą, įvairių kūrybinių minčių ir net materialių, apčiuopiamų dalykų ar įspūdžių. Todėl dabar aiškiai jaučiu, kad tamsiausia naktis yra prieš aušrą... deja, tokio suvokimo prieš gerus 15 metų dar neturėjau ir po kiekvienos klaidos sekė vis nauji paklydimai. Galbūt jų dėka esu čia kur esu, bet tuo metu aš neturėjau atsakymų, nemokėjau nei savęs klausytis, nei elgtis taip kaip rodo širdis, o ne geriausias proto variantas. 

Ir šiuo metu skirtumas tarp ano laiko ir dabarties tamsiųjų periodų yra tas, kad aš JAUČIU, jog elgiuosi tinkamai. Tada dar daug ką dariau iš inercijos, noro patikti ar parodyti ką aš galiu... O galėjau tik dar labiau save įskaudinti. Todėl dabar yra gera, kai žinai, jog tinkamai pasielgei visų pirma su savimi, neišdavei savo tiesos ir jausmų, nedarei nieko, kas dar kartą sužalotų tavo sielą.

Ir kartas nuo karto Kūrėjas tau leidžia pajausti, kad labai smarkiai nenusigrybauji. Tas nebylus palaikymas žmonių, pajautimas, kad jie su tavim, nepaisant nuotolių ar nedrąsos pakalbinti, leidžia išgyventi tau bet kokią naktį... svarbiausia labai labai pasikliauti savim, sava nuojauta ir pasitikėti, kad Kūrėjas išves tave į patį geriausią kelią, kokiu tik gali šiame gyvenime eiti.

Su meile,

Jurgita