KADA STEBUKLAI KURIAMI MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS

Pūskite savo problemas lengvai ir kantriai tarsi pienės pūką... nes vis tiek jos vieną dieną išeina. Tik kantrybe mes ne visi pasižymime. Norim visko čia ir dabar, todėl labai dažnai metam viską net neįpusėję kelio.

Kad ir kaip jums norėčiau pasakyti, kad stebuklų būna, deja, negaliu, nes supratau viena, kad mes patys tampame stebuklais tuomet, kai kažką darome, kai PATYS keičiame savo gyvenimus, kai nusprendžiam nebereaguoti į visus, kurie geriau už mus pačius žino, kaip mums reikia gyventi, ką daryti ar su kuo bendrauti. O tokių visažinių yra tiek daug!!! Ir dažnai jie apsireiškia tuomet, kai patys viduje būnam sunerimę, kai kyla įvairių abejonių, kai patys pasimetam tarp savo minčių. Tuomet tarsi garsiakalbiai aplinkiniai ima pulti su savo patarimais, jausdami mūsų nerimą. Ir kuo labiau bandote gintis, tuo geriau suvokiate, kad šitas mūšis pralaimėtas. Užkabino jus! Išklibino kažkokias užslėptas baimes ar abejones ir jūs imate pasiduoti arba... dar aršiau kovoti.

Tik, manau, kad nėra gerai nei taip, nei taip. Neverta pasiduoti ar nustoti daryti tai, kas jums sukelia malonius jausmus vien dėl to, kad kely atsirado kliūtis. Negi dabar, įdėjus tiek pastangų, apsisuksi ir grįši ten, kur buvai kitiems geras, malonus ir patogus, bet neįdomus pats sau? Nejau atsisakysi viso to, ką tau siūlo gyvenimas vien dėl to, kad kažkieno požiūris nesutapo su tavuoju ar dėl to, kad kitiems atrodai keistas? Jeigu kaifuoji nuo to, ką darai, vadinasi TAI TAVO. NE JŲ, bet TAVO!

Kovoti ar įrodinėti irgi ne išeitis, nes taip prarandam daug jėgų, išeikvojam energiją tuščiai, kai galėjome sukurti kažko naujo ir įdomaus. Jei jau imamės įrodinėti, vadinasi patys savimi nebetikime. O ką daryti? Man, ko gero, patogiausia su viskuo sutikti ir tyliai, niekam nieko nebeaiškinant ir nebepasakojant daryti taip, kaip man geriausiai atrodo.

Gal aš ir klystu, bet šiuo metu man taip lengviausia. Ir net gi tada, kai atrodo, kad puola jus visas pasaulis, įkvėpimo ieškokit savyje. Ieškokit džiaugsmo užduodami sau klausimą, o ką aš dar galiu duoti pasauliui, žmonėms? Man tai padeda. Jei sugebėjau įkvėpti bent vieną žmogų, vadinasi esu teisingame kelyje.

Žinau, kad ir pati dažnai dar būnu visažine, bet labai stengiuosi šią savybę išgyvendinti iš savęs. Ir mano dideliam nusivylimui viskas vyksta ne taip greit kaip aš norėčiau. Bet juk svarbiausia, kad pokyčiai vyksta! Kas sugalvojo, kad jei man atsinaujino liga, vadinasi aš ne taip ėjau? AŠ PATI. Ir kai taip mąsčiau atrodė, kad visi aplinkiniai tyliai galvojo: „Na va, tiek ji čia visko darė, visus mokino, o vėl atsidūrė ligos patale“. Jaučiausi nusivylusi savimi. Bet šiandien man atrodo, kad aš einu teisingai, TOKS MANO KELIAS. Gal mano augimas nevyksta tokiais tempais, kokiais aš norėčiau, bet jaučiu, kad taip turi būti. Žinoma, klystu ir aš! Bet gal tai ne klaidos? Gal tokiu būdu esu auginama, ir jei nepavyko iš pirmo karto, nereiškia, kad apskritai nepavyks.

Kiekvienas einame taip, kaip geriausiai tuo metu sugebam. Per tiek amžių sukaupėme skirtingą patirtį, atėjome su skirtingais tikslais ir užduotimis. Ir net tas benamis prie konteinerio nebūtinai klysta – gal jis atėjo į šį gyvenimą patirti materialumo svarbą, o kitas gal tiek pasiklydo dvasingume, jog pamiršo gyvenantis žemėje, kurioje duona už pinigus perkama.

Manau svarbu yra viskas. O dar svarbiau pačiam tikėti savimi ir žinoti, kad nepaisant visko – nusivylimų, abejonių, duobių ir nuopuolių, JŪS VIS TIEK SUGEBĖSIT PAKILTI!

Su meile,

Jurgita

APIE SUSIREIKŠMINIMĄ IR SAVĘS  GAILĖJIMĄ

Kartais per daug susireikšminti yra visai naudinga. Žinote kodėl? O gi vien dėl to, kad suteiki sau galimybę apsivalyti. Sukyla įvairios emocijos ir situacijos, leidžiančios iš naujo apmąstyti visas vertybes, savo požiūrį į daugelį dalykų.

Kiekvienas įrašas ne tik jums, bet ir man leidžia daug ką savy pergalvoti, permąstyti, kiek aš pati tikiu tuo, ką sakau ir darau. Va tam ir reikalingas tas grįžtamasis ryšys iš skaitytojo. Tačiau kitas dalykas yra tas, kad aš vis galiu pasitikrinti, kiek pati gyvenu pagal savo suvokimus.

Galiu pamatyti ir tai, kur susitelkusios mano mintys, o paskutiniu metu supratau, kad buvau per daug panirusį į skausmą ir liūdesį. Tam, kad mintys prašviesėtų, pradžioj reikia bent vieno dalyko – tai prisiversti save išeiti iš namų ir pasukti priešinga kryptim nei visada eini. O aš būtent tokia ir esu, kuri mėgsta pastovumą. Todėl labai gerai smegenis prapučia nauji vėjai, į kuriuos ne visada žengi su itin dideliu džiaugsmu.

Kartais visai gerai pabūti ir tuo energetiniu vampyru, kuris pasikrauna kitų sąskaita, bet tik tuomet, kai tai nevyksta pernelyg dažnai. Na, juk negali pastoviai duoti, kažkaip turi ta pusiausvyra atsistatyti. Nors man asmeniškai labai gera kažkaip nudžiuginti žmogų, gera matyti jo besišypsantį veidą, bet tik tokiu būdu, kuris yra priimtinas ir man. Kitu atveju, kai per prievartą bandai kažkam įsiteikti, jauti daugiau nusivylimą nei pasitenkinimą padarius gerą darbą.

Gyvenimas tuo ir įdomus, kad jis tave nuolatos bando, tikrina tavo budrumą. Ne kartą įsitikinau, kad didžiausią džiaugsmą patiri sugebėjęs pažaboti savo tingėjimą ar apatiją pakeisdamas vieninteliu žodžiu „DARAU“. Ir visai nesvarbu kaip man išeina, kartais blogiau, kartais geriau, bet jei PADARAU bent du užsibrėžtus dienos tikslus iš trijų, aš jau galiu savim didžiuotis. Manau Kūrėjas čia mane laiko irgi tik dėl to DARAU. Taip aš parodau Visatai, kad man dar ne laikas, kad nors ir pasispardydama stengiuosi būti naudinga.

Ir jei jums pasitaikė bloga diena, savaitė ar mėnuo, pabandykit kažką padaryt neįprastai, kažką tokio, kas kitiems, o ir jums patiems sukeltų nuostabą ir sakytų, jau tu tikrai to nepadarytum ar nepasakytum.

Dažniausiai... bet ne visuomet, reikia lįsti iš savęs gailėjimosi kokono ir eiti savo talentais bei žavesiu puošti pasaulio! Supratau, kad pernelyg ilgai gyvenau taip tarsi turėčiau dar trisdešimt metų priešaky. O jeigu ne? Tuomet ir imu iš gyvenimo visa, ką dar galiu pasiimti, stengiuosi įgyvendinti kažkur širdies kertelėj užspaustus savo troškimus ir svajones, prisimenu, kad ir vėl susitelkiau į dėmesio reikalavimą, o ne pasakiau visiems, kaip aš juos STIPRIAI MYLIU!!!

Tačiau būna dienų, kai reikia ir pasiskųsti, ir savęs pagailėti (kol tai netampa įpročiu). Kaip mano pusseserė sako – visai tai ne silpnumo požymis. Galbūt kažkurioj vietoj ( imu ir gaunu) pasidarė disbalansas, tad reikia tik viską sustatyti į vietas.

Kartais ir šiukšles visai gerai išnešti iš namų, tik reikia pasirinkti, kur jas palikti. Jei nuspręsite teisingai, namo grįšite tuščiu kibiru, bet pilna galva naujų pamąstymų, idėjų ar suvokimų. Tačiau jei pasirinkimas buvo netinkamas, jausitės tarsi patys būtumėt apsidrabstę tomis šiukšlėmis. Todėl šiandien linkiu teisingų sprendimų ir drąsos nusukti kitu keliu.

Su meile,

Jurgita

  

  KAI KLAUSTUKŲ YRA DAUGIAU NEI ATSAKYMŲ

Suabejojau... suabejojau savimi ir visu pasauliu, ar kam nors dar bereikalingi mano įrašai... Tiesa ne visuomet yra maloni ir ne visada pavyksta ją pateikti supakuotą į rožinį popierių su kaspinėliu.

Turbūt keisčiausia man yra tai, kad po paskutinio įrašo beveik neatsirado žmonių, kurie nuoširdžiai paklaustų: „Jurgut, tai kaip iš tikro tu laikaisi?“. Nelabai aš jų tikėjausi, bet vis tiek... Tie keli skambučiai buvo iš tų, kurie nėra man nei giminės, nei artimi draugai, bet esu dėkinga jiems už parodytą rūpestį. Tačiau kiti... kur dingo visi kiti??? Ar tiesa yra tiek nepatogi, jog geriau apsimesti, kad visai nieko nežinai? O gal smalsumo vedini giminės bando per aplinkui, iš kitų sužinoti realią situaciją? O gal visi tie žmonės tiek kartų komentavę įrašus, kuriuose viskas gražu ir nekvepia mirtim, tiesiog nusivylė negavę dar vienos optimizmo dozės? O gal jie turi aibes savų rūpesčių, kad turėtų laiko ir noro gilintis į svetimus?

Ir man klaustukų yra begalės, tačiau džiugina tai, kad tos kelios draugės, kurios eina su manimi jau 15 metų, vis įkyriai manęs nepalieka su savo skambučiais, apsilankymais ar tiesiog primindamos, kad laiko pasiduoti nėra kada.

Tiesa tikriausiai yra ta, kad mums iš tikro nelabai rūpi, kas dedasi aplinkui. Visi per daug esam paskendę savuose rūpesčiuose ir darbuose, savas skausmas ir bėdos yra pakankamai dideli, kad dar turėtume laiko guosti kitus. Ir tai yra natūralu. BET... kartais ir tiems nuolatiniams šviesos ir gėrio skleidėjams reikia pasijausti mylimiems ir reikalingiems. Tik va, išlenda vis tas senas įprotis įkrovos ieškoti pas kitus, ypatingai pas vyrus. Nelabai tie kiti gali ką suteikti, kai gerai nežinai, ko konkrečiai tau reikia arba patys yra tarsi tušti indai ir neturi tau ko duoti. Ir tada prisimenu kažkur perskaitytus žodžius: „PRADĖK ROMANĄ SU PAČIU SAVIMI“. Kaip tai suprasti? Aš suvokiu taip, kad darau viską ne tam, kad kitas mane įsimylėtų, o kad pati jausčiausi taip gerai nuo savęs, jog nelabai ir svarbu, kaip ten visi kiti aplinkiniai.

Jaučiuosi užsisėdėjusi – vadinasi einu į teatrą, kiną ar koncertą, kad ir viena pati. O ką? Juk man ir pačiai turi būti smagu su savimi. Trūksta švelnumo? Tuomet prisimenu nuostabių rankų grožio puoselėtoją ir tiesiu taikymu užsirašau vizitui veido masažui. Reikia naujos veiklos, bet niekas nesiūlo? Skambinu pirmai draugei atėjusiai į galvą ir siūlau projektą avantiūrą. Ir ką tu manai? Ji pasirašo, nes pačiai kažko panašaus jau seniai reikėjo... Nebesijauti graži, nebesako vyras komplimentų? Tuomet einu į apatinių rūbų parduotuvę ir pradedu keisti savo įvaizdį pirmiausiai nuo ten, kur kiti nelabai mato, bet už tai pati tuojau pat pajunti skirtumą užsidėjusi naujus, nenuskalbtus apatinius...

Žinau, kad visiems būna dienų, kai žemė slysta iš po kojų ir jaučiu, kad nieko tokio karts nuo karto vis leisti sau išjausti, kažkur išlieti visus tuos susikaupusius jausmus. Bet labai dažnai, kai mano siela verkia ir jaučiasi pavargusi, nesuprasta ar pamiršusi gyvenimo džiaugsmą, jai į pagalbą ateina mano DRĄSUOLĖ DVASIA. Ji imasi beprotiškiausių idėjų, verčia susitikti su naujais žmonėmis, kurti, daryti įrašus, liepia nepasiduoti ir sugalvoja vis naujų būdų, kaip įpūsti man naujų vėjų. IR TAI PADEDA! Naujos energijos ima vesti tave į priekį. Ir kai vėl ateina tas sunkusis etapas, visuomet žinau, kad su juo man Kūrėjas atsiunčia ir kažką naujo, nuleidžia iš viršaus dar vieną idėja ir aš to imuosi.

Kartais pro sukąstus dantis spaudžiu šypseną. Bet ne tam, kad vaidinčiau kaip man viskas gerai, o tam, kad pati sau įrodyčiau, jog dar ne pabaiga. Kažkur giliai vis kirba jausmas, kad nepaisant visko, tai yra tik pradžia ir trūksta dar šiek tiek, kad pajudėjęs akmuo taip įsibėgėtų, kad bus nebeįmanoma sustabdyti. Ir mintyse aš jau tam ruošiuosi. Nors vis dar pasitaiko visokie pasiteisinimai, bet pamažu aš tampu natūraliai reiklesnė sau ir atlaidesnė kitiems. 

Per gerą pusmetį supratau viena – ŽMOGŲ ŠIOJ ŽEMĖJ LAIKO ne antrosios pusės, vaikai ar tėvai, o SAVIREALIZACIJA. Tik tuomet, kai kuri, turi mėgiamą veiklą ir jautiesi reikalingas šiam pasauliui, tik tuomet jauti prasmę gyventi. Ir tiems, kurie man kartoja geriau pailsėk, pasirūpink sveikata ir savimi, norisi atsakyti, kad galbūt nesėdėjimas prie tos ligos, o tik KŪRYBA mane veda į priekį. Savyje aš vis atrandu tiek neatskleistų talentų, kad nepaliauju stebėtis, kur visa tai buvo anksčiau??? O gi užspausta, užblokuota ir kažkur giliai užrakinta. IR KIEKVIENAS TEISINGAS ŽINGSNIS ATRAKINA VIS PO NAUJĄ SPYNĄ.

Noriu PADĖKOTI visoms ir visiems tiems, kurie šiam kely einat kartu su manim ir priimat visą mane suprantamą ir nelabai, švelnią ir piktą, išsibarsčiusią vėl iš naujo surinktą... Tas nematomas energetinis ryšys vis pakelia mane parpuolusią ir leidžia suprasti, kokie visgi mes esam susiję vienas su kitu. Nieko šiaip sau nėra ir vieni kitų gyvenimuose atsiradome ne šiaip sau! 

Keista, bet šiame įraše noriu padėkoti ir sau.. kad turiu drąsos dalintis, kad nepasiduodu, kad esu :-)

Su meile,

Jurgita