TAMSIAUSIA NAKTIS PRIEŠ AUŠRĄ

Nusiteikimas yra visų svarbiausia bet kokioj situacijoj. Pamenu, kai pirmą kartą daugmaž sužinojau diagnozę, su vyru kaip tik ruošėmės į Vilnių. Ta rytą jam pirmam teko išgirsti nemalonią žinią ir pranešti ją man. O aš tuo metu tesugebėjau pasakyti:“ jei tu negali vairuoti, vairuosiu aš“. Manau aš kažkur giliai viduj ruošiausi tam momentui ir gal man nebuvo tokio didelio šoko kaip vyrui. Kaip ten bebūtų, tąkart aš nevairavau.

Šiandien į visas situacijas žiūriu kitaip ir laukiu to laiko, kada iš tikro galėsiu pasijusti laisva... laisva nuo visko – nuo ligos, nepasitikėjimo savim, iškylančių abejonių ar leidimo kitiems diriguoti mano gyvenimui. Laisvė yra jaustis gerai nepriklausomai nuo to, ką kiti žmonės galvoja apie tave, ką tu galvoji apie kitus ir nevaidini savo būsenos ar emocijų. Laisvė yra ir tada, kai elgiesi spontaniškai, kai nesvarstai kaip kitų akyse pasirodysi padariusi vieną ar kitą žingsnį. Ir aišku, nelengva iš pradžių taip gyventi, kai kiti vis dar geriau žino kas negerai su tavim, ar ką tau reikėjo, o gal nereikėjo daryti. Bet tik tada, kai leidi sau būti visokia, kai PRIIMI save visokią pasidaro nebesvarbu visi kiti.

Jau kuris laikas gyvenu pagal pajautimą. Kartais atrodo, kad pati nusisvaigstu su visais sprendimais, bet kai pasižiūriu į visą vaizdą tarsi nuo kalno, pamažu imu suprasti, kad ne be reikalo pasikliauju savo nuojauta. Ir kuo dažniau praktikuoji klausymąsi širdies, tuo labiau kitiems atrodai ar taip ar taip, švelniai tariant, „pačiuožusi“ ir jie nebedrįsta labai smarkiai tam prieštarauti.

Kiekvienas sunkus etapas man kažką davė – daugiau pasitikėjimo savimi, naujų, įdomių žmonių ratą, įvairių kūrybinių minčių ir net materialių, apčiuopiamų dalykų ar įspūdžių. Todėl dabar aiškiai jaučiu, kad tamsiausia naktis yra prieš aušrą... deja, tokio suvokimo prieš gerus 15 metų dar neturėjau ir po kiekvienos klaidos sekė vis nauji paklydimai. Galbūt jų dėka esu čia kur esu, bet tuo metu aš neturėjau atsakymų, nemokėjau nei savęs klausytis, nei elgtis taip kaip rodo širdis, o ne geriausias proto variantas. 

Ir šiuo metu skirtumas tarp ano laiko ir dabarties tamsiųjų periodų yra tas, kad aš JAUČIU, jog elgiuosi tinkamai. Tada dar daug ką dariau iš inercijos, noro patikti ar parodyti ką aš galiu... O galėjau tik dar labiau save įskaudinti. Todėl dabar yra gera, kai žinai, jog tinkamai pasielgei visų pirma su savimi, neišdavei savo tiesos ir jausmų, nedarei nieko, kas dar kartą sužalotų tavo sielą.

Ir kartas nuo karto Kūrėjas tau leidžia pajausti, kad labai smarkiai nenusigrybauji. Tas nebylus palaikymas žmonių, pajautimas, kad jie su tavim, nepaisant nuotolių ar nedrąsos pakalbinti, leidžia išgyventi tau bet kokią naktį... svarbiausia labai labai pasikliauti savim, sava nuojauta ir pasitikėti, kad Kūrėjas išves tave į patį geriausią kelią, kokiu tik gali šiame gyvenime eiti.

Su meile,

Jurgita