APIE KALTĘ IR ATSAKOMYBĘ

Kalta aš ar atsakinga? Susimąstėt kada, kiek šie du žodžiai skiriasi vienas nuo kito? Man atrodo, kad aš pati iki galo dar nesuvokiau šių žodžių reikšmės.

Kai buvau maža ir ką nors prisidirbdavau, sulaukdavau bausmės - pabarimo, kažkokio daikto nenupirkimo, neišleidimo į lauką ir pan. Būdavo taip paprasta "atkentėti" visą bausmę ir toliau lyg niekur nieko gyventi. 

Tik tampant paaugle tie prasižengimai, anot tėvų, darėsi vis didesni, tačiau bausmės išlikdavo tos pačios. Ir niekas nemokė, kad ką sudaužius reikės kažkaip atpirkti ar atidirbti, pavėlavus grįžti laiku vakarienės žinojai, kad nors ir apšauktas vis tiek rasi ko nors užvalgyti, nes mama per daug myli, kad leistų vaikui eiti alkanam miegoti. Jei ir neatlikai kažkokių darbų, puikiai žinojai, kad su klase į ekskursiją ar koncertą tai jau tikrai važiuosi, nes nu gi vaiko gaila. O kada gi jis daugiau ką bepamatys?

Ir, galiu lažintis, kad taip augau ne aš viena, nebuvo kada tėvam kalbėtis per daug su mumis apie bausmes ir pasekmes.

Tačiau kas nutiko, kad užaugę jaučiamės jei ne patys kalti, tai jau visi aplinkiniai tai tikrai? Juk taip lengva pasakyti: "Taip, esu kaltas", bet kas slepiasi po šiais žodžiais? O gi auka. Aš taip graužiu save dėl visko ir jaučiuosi menkas, nes taip stipriai prasikaltau. Dabar padėkit man visi išsikapstyt iš to mėšlo, į kurį įbridau! 

Ir visi imasi spręsti mano problemų, visi, kurie bent kiek turi tvirtesnę nuomonę  nei aš pati. O paskui pykstu ir kaltinu kitus už prastus patarimus... Tai štai kokia yra kaltė.

Tačiau kai aš jaučiuosi ATSAKINGAS už savo gyvenimą, tuomet pats ir stengiuosi išspręsti tai, ko prisiviriau. Nebieškau lengvų patarėjų, o PATS imu gvildenti problemą, ieškoti atsakymų tam, kad pagerinčiau savo kasdienybę ir ateitį.

Bet būti atsakingu nėra lengva, nes čia jau kaltinti nieko negali. Čia turi suprasti, kad tėra klaidos/pamokos ir jų sprendimai. Negali per daug žvalgytis atgal, tik tiek, kad pasiimtum reikalingą patirtį ir drąsiai eitum į priekį.

Mes taip bijom mokykloje blogai mokytis, pasilikti antrais metais toje pačioje klasėje, jog nesuvokiam, kad gyvenimo mokykloj dar ne tiek prasėdim prie neišmoktų pamokų. O liūdniausia tai, kad taip ir nesuprantam, kur paslydom ir ką pražiopsojom. Tačiau net ir  pamatę savo klaidą sukišam galvas į smėlį, kad tik nereiktų tapti atsakingais.

Tai visgi, KALTI mes ar ATSAKINGI? 

Su meile,

Jurgita