O GAL TU GALI DAUG DAUGIAU???

Visa patirtis, kurią mes atsinešame iš vaikystės yra duota ne šiaip sau. Išmokę pamokas, nuo kurių taip bėgome, kurios skaudino ir žeidė, mes pagaliau imame atrasti kelią, dėl kurio ir turėjo vykti visas tas skaudus augimas.

Kai aš buvau maža, niekas manęs nevadino princese, nebuvau ir klasės pirmūnė, nors visados pavydžiai žiūrėjau į išrinktųjų nuotraukų stendą ir vis stengiausi žūt būt ten pakliūti... Nepakliuvau. Nedavė man Kūrėjas loginio mąstymo nors tu ką ir užuot mėgavusis dalykais, kurie man sekėsi, aš nuolatos "zubrinau" tuos, kurių niekaip nepajėgiau išmokti. Ir jei kas nors paklaustų, ar norėtum sugrįžti į mokyklą, tai net nedvejodama atsakyčiau, kad ne. BET...

Kai imu analizuoti kur link mane gyvenimas kreipia nuo tada, kai pradėjau eiti vedama jausmo, o ne proto, imu suprasti, kad jau mokyklos laikais aš gana gerai rašydavau įvairias temas, rašinėlius, dalyvaudavau skaitovų konkursuose tačiau nuolatos galvoje kirbėdavo, o kodėl čia ne dešimt? O kodėl tik antra vieta? Jeigu aš būčiau save tobulinusi tose srityse kur man sekėsi, galbūt likimas būtų pasisukęs kita linkme. O galbūt aš turėjau išbraidyt visus klystkelius, kad sugrįžčiau į gyvenimo tiesiąją.

Kai būdama aštuonerių užsimaniau lankyti muzikos mokyklą, tėvai tuo labai nesižavėjo, nes pakako jau to, kad brolis buvo stumiamas į akordeono pamokas per prievartą, tai nenorėjo, kad taip nutiktų ir su manimi. Bet čia aš buvau užsispyrusi ir pasiekiau savo, todėl kai užeidavo momentai, kada norėdavau mesti visas muzikos pamokas, sąžinė neleido apie tai net prabilti, nes pati to norėjau. Galbūt todėl ir reikia vaikams leisti sprendimus priimti patiems, kad paskui nereikėtų išgirsti "pati parinkai, pati ir grok!".

Tačiau kaip ten bebūtų, visi keliai mane atvedė vis tiek į KŪRYBĄ ir šiandien, dar labai nedrąsiai, aš įsileidžiu mintį, kad galbūt galiu kurti ir muziką, nors visą gyvenimą sakiau, kad ką jau ką, bet kurti aš nesugebu. NIEKO! Ką jau kalbėti apie dainas... Ir supuoju lyg kūdikį tuos kelis akordus, nes negali patikėti, kad TAI TAVO, kad galbūt tu gali kažką daugiau, tik taip menkai save vertinai, jog net neleisdavai sau net pabandyti. Aš juk visad buvau ta, kuri groja antru smuiku, kuriai galima patikėti visus juodus, pagalbinius darbus ir todėl taip kračiausi bet kokios atsakomybės, bet kokio bandymo imtis ko nors pati. Ne... Man visada reikėdavo konkretaus paliepimo ir darbų suskirstymo.

O dabar aš su dideliu pasimėgavimu galvoju apie tuo dalykus, kuriuos išdrįsau padaryti pati, kuriuos sukūriau PATI. Tik gal tas ėjimas užtrunka ilgiau nei aš norėčiau, nes viską daryti pirmą kartą nėra lengva. Vis sustoji ir galvoji, ar tikrai taip, ar tikrai galiu, ar verta, o gal taip, o ne kitaip???

Todėl jei manęs paklaustumėt, o ką man daryti, tikriausiai atsakyčiau BANDYTI! Dar ir dar kartą, kol ateis jausmas AŠ GALIU. Man visai patinka būti kitokia. Aš ir mano darbai neprivalo patikti visiems, bet už tai kaip gera nepriklausyti niekam... Kartais pagalvoju, kad net pačiai sau aš nepriklausau, bet tas jausmas, kai sukuri kažką savo, leidžia pajausti, kad kiekvieno iš mūsų misija yra kur kas didesnė nei mes sau leidžiam  pagalvoti.

Su meile,

Jurgita