Pabandykim nusiimti visas kaukes

Ilgai galvojau, ar verta rašyti apie skausmą, nerimą ir visus kitus jausmus, keliančius gailestį ir neviltį.  Norėjosi nuslėpti viską, kas man nepasisekė, kur suklydau, nerašyti apie bet kokias situacijas, kurios rodytų, jog aš susimoviau.

Bet aš SUSIMOVIAU, kažkur vėl stipriai suklydau, kažką praleidau ir vos pradėjusi įsibėgėti, vėl atsidūriau ligos patale. Ir vėl nenorėjau kalbėti, niekam sakyti, kad man nepavyko. Jaučiau, kaip pati save kalu prie kaltės kryžiaus jau vien dėl to, jog kiti manimi patikėjo. Kiti, galbūt, laikėsi įsikibę to šiaudo, kad viskas šiame gyvenime įmanoma. Ir aš pati stipriai tuo tikėjau. O jeigu neįmanoma? O gal per daug išpuikau su savo sėkmės istorija? O gal tai ne bausmė, o tik atpildas už tai, ką pražiopsojau, ko nesupratau, nepamačiau ar nenorėjau matyti?

Liga, smogusi antrąkart, privertė vėl suabejoti visom tiesom, privertė nuleisti galvą ir pripažinti, kad aš dar nieko nežinau. Kokia aš mokytoja, jei pačiai su sveikata ne kažką. Kaip galiu rašyti žmonėms apie tai kas gražu, kai ir mano gyvenime yra tų negražių dienų, kada norisi šaukti visam pasauliui „o man tas pats, kad turiu du mažus vaikus!!!“, ir man visai nesvarbu, kas bus po to, nes DABAR man taip stipriai skauda, dabar aš negaliu pasijudinti iš patalo ir nepajėgiu savęs guosti mintimis, kad viskas bus gerai!!! Kodėl turiu galvoti apie visus kitus, kurie pyksta už mano žodžius, jei nė vienas nežino, kaip aš jaučiuosi? O būna dienų, kai jaučiuosi tikrai šūdinai ir nenoriu nieko akyse matyti.

Taip yra ir šiandien, nes jau antrą mėnesį naktim nemiegu, pati nežinau dėl ko, ar kad skauda, ar kad yra kita priežastis... Ne visada užtenka pozityvaus mąstymo, nes turiu pavyzdį, kada išėjo jaunas žmogus tvirtai tikėdamas, kad pasveiks. Bet nepasveiko ir aš nežinau, kaip paguosti to žmogaus sesę, kada pati išgyvenu ir juoda ir balta.

Nebenoriu būti vien pozityvi, nes tai ne aš. Tai KAUKĖ, po kuria slėptis ilgai negali. Po šito chemijų kurso nebegaliu nešioti ir peruko. Jaučiu, kad vėl tai kažkoks bandymas pabėgti nuo realybės, nuo tiesos, kad aš vis dar kažko nesuprantu. Ir noriu tik atkartoti visiems liūdintiems „taip, toks likimas, tokia Kūrėjo valia“...

Kartais noriu pasiduoti... Ypač tada, kai paprasti nuskausminamieji neveikia, o stipresni tik pykina, migdo ir realiai daraisi gyvu lavonu, bet skausmo nenuima. Tai tokia yra ši liga. Ir visai nešventinė šiandien mano nuotaika, nes pavargau... Pavargau priešintis, vaidinti stiprią ir nepažeidžiamą, pavargau būti pavyzdžiu kitiems. Man to nebereikia, ir mano šeimai nereikia. Noriu tikrumo ir kažkokio aiškumo. Nebenoriu ir jums rašyti tik tada, kai viskas faina, nes ne viskas mano gyvenime faina ir, oi, kaip dažnai dar būna nefaina. 

Rizikuoju prarasti tuos skaitytojus, kurie žavėjosi manimi ir kuriems buvau įkvėpimo šaltiniu, bet kitaip negaliu. Matyt toks laikas, kada daug sunkiau apsimetinėti tuo, kas nesi nei prabilti apie tai, ką dažniausiai pasilieku tik sau. Visas juodžiausias savo paslaptis ir išgyvenimus laikau tik sau, nes nematau prasmės viešinti to, kas man pačiai, o tuo labiau artimiesiems ir skaitytojui nepatrauklu. Bet tai tikriausiai irgi vaidyba, noras paslėpti tuos nešvarius apatinius, kurių ir pati bodiesi. Bet kiek ilgai žmogus taip gali? Tiems akiplėšoms ir tiesmukiems žmonėms matyt lengviau, nors jie neparankūs kitiems, bet bent jau neišduoda savęs. O aš vis dar dažnai jaučiu, kad IŠDUODU... žmogų, kuris turėtų būti pats artimiausias... Tai pačią save...

Rašau jums ir jaučiu kaip lengvėja, džiūsta ašaros ir žinau, kad rytoj aš vėl žiūrėsiu į tą frazę ant šaldytuvo, kurios kartais norisi nepastebėti  - „NIEKADA NEPASIDUOK“. Bet kartais ir aš pasiduodu. Tokia tiesa. Kartais iš nevilties nuleidžiu rankas ieškau to, kas mane išgelbės. Bet gelbėtojo nėra. Jis  - tai aš pati. Kai pavargstu nuo gerutės vaidmens einu pas savo geriausią draugę ir mudvi atsidarom butelį vyno. Praktiškai su niekuo daugiau negeriu. Su kitais neskanu, o su ja būdama galiu leisti pasireikšti savo demonam, puikybei ir truputį pagailėti savęs. Tai žmogus, kuris sugeba žiūrėdamas man į akis sakyti tiesą ir su kuriuo man nereikia būti geresne.

Imu suprasti, kad negaliu aš nieko išmokyti kitų, galiu tik kas dieną stengtis nenuvilti savęs, o nuvylusi, atleisti sau  ir vėl iš naujo kabintis į gyvenimą ir visus pamokslus taikyti sau. Ir tai visai nereiškia, kad šiuo įrašu norėjau purvą išlieti (nors gal ir norėjau), tačiau pirmoj vietoj man norėjosi būti nuoširdžia sau, o paskui ir jums. Negaliu būti gyvas pavyzdys, nes iki to man dar toli, bet kas sakė, kad gyventi bus lengva? Svarbu gal sugebėti kuo dažniau į tuos sunkumus pažiūrėti lengvai, leisti sau būti visokia, o ne sau ir vaikams kartoti, kad viskas bus gerai. Kai šiandien dukra priėjo ir man pasakė tą pačią frazę, taip ir norėjosi sušukti: „o jei nebus gerai? Kas tada?“. Tada supranti, kad ir vaikai turi teisę žinoti tiesą, kad gali būti visaip. Bet turi žinoti ir tai, kad būti savimi nėra gėda ir nėra blogai, svarbiausia kas dieną pabusti su noru būti geresniu ir stengtis eiti to link. Tačiau jei ne viskas pavyksta tobulai, tai irgi yra gerai, vadinasi yra dar kur augti, yra dar ko siekti ir dėl ko gyventi.

Galbūt šios Velykos reiškia ne tik atgimimą. Man gal tai daugiau išsilukštenimas iš visų kaukių, atsisakymas bet kokio melo ir noro vaidinti pirmiausiai pačiai sau, o paskui ir visiems kitiems. Mes visi jaučiam netikrumą ir kartais būna koktu nuo to pozityvumo. Bet man patinka rašytojos Birutės Jakučionytės mintis, kad už kiekvieną didelę auką turi būti ir didelis apdovanojimas. Taigi, Tėve, nebesiskundžiu, priimu visa ką man reikia patirti ir kantriai laukiu tos dovanos... Įtariu kokia ji ir tikrai verta savo kainos, bet kol kas tai pasilieku sau, nes turiu begalinį tikėjimą ir viltį, kad ateis diena, kada tomis dovanomis galėsiu pasidalinti ir su jumis. Todėl nesinori šios dienos minčių užbaigti su liūdesio gaida. Galbūt tik palinkėčiau visiems to laisvės jausmo, kai gali gyventi, kalbėti taip kaip tau norisi, o ne kaip reikalauja etiketas. Svarbiausia neišduoti savęs – visa kita galima ištverti.

Su meile,
Jurgita