KAI KLAUSTUKŲ YRA DAUGIAU NEI ATSAKYMŲ

Suabejojau... suabejojau savimi ir visu pasauliu, ar kam nors dar bereikalingi mano įrašai... Tiesa ne visuomet yra maloni ir ne visada pavyksta ją pateikti supakuotą į rožinį popierių su kaspinėliu.

Turbūt keisčiausia man yra tai, kad po paskutinio įrašo beveik neatsirado žmonių, kurie nuoširdžiai paklaustų: „Jurgut, tai kaip iš tikro tu laikaisi?“. Nelabai aš jų tikėjausi, bet vis tiek... Tie keli skambučiai buvo iš tų, kurie nėra man nei giminės, nei artimi draugai, bet esu dėkinga jiems už parodytą rūpestį. Tačiau kiti... kur dingo visi kiti??? Ar tiesa yra tiek nepatogi, jog geriau apsimesti, kad visai nieko nežinai? O gal smalsumo vedini giminės bando per aplinkui, iš kitų sužinoti realią situaciją? O gal visi tie žmonės tiek kartų komentavę įrašus, kuriuose viskas gražu ir nekvepia mirtim, tiesiog nusivylė negavę dar vienos optimizmo dozės? O gal jie turi aibes savų rūpesčių, kad turėtų laiko ir noro gilintis į svetimus?

Ir man klaustukų yra begalės, tačiau džiugina tai, kad tos kelios draugės, kurios eina su manimi jau 15 metų, vis įkyriai manęs nepalieka su savo skambučiais, apsilankymais ar tiesiog primindamos, kad laiko pasiduoti nėra kada.

Tiesa tikriausiai yra ta, kad mums iš tikro nelabai rūpi, kas dedasi aplinkui. Visi per daug esam paskendę savuose rūpesčiuose ir darbuose, savas skausmas ir bėdos yra pakankamai dideli, kad dar turėtume laiko guosti kitus. Ir tai yra natūralu. BET... kartais ir tiems nuolatiniams šviesos ir gėrio skleidėjams reikia pasijausti mylimiems ir reikalingiems. Tik va, išlenda vis tas senas įprotis įkrovos ieškoti pas kitus, ypatingai pas vyrus. Nelabai tie kiti gali ką suteikti, kai gerai nežinai, ko konkrečiai tau reikia arba patys yra tarsi tušti indai ir neturi tau ko duoti. Ir tada prisimenu kažkur perskaitytus žodžius: „PRADĖK ROMANĄ SU PAČIU SAVIMI“. Kaip tai suprasti? Aš suvokiu taip, kad darau viską ne tam, kad kitas mane įsimylėtų, o kad pati jausčiausi taip gerai nuo savęs, jog nelabai ir svarbu, kaip ten visi kiti aplinkiniai.

Jaučiuosi užsisėdėjusi – vadinasi einu į teatrą, kiną ar koncertą, kad ir viena pati. O ką? Juk man ir pačiai turi būti smagu su savimi. Trūksta švelnumo? Tuomet prisimenu nuostabių rankų grožio puoselėtoją ir tiesiu taikymu užsirašau vizitui veido masažui. Reikia naujos veiklos, bet niekas nesiūlo? Skambinu pirmai draugei atėjusiai į galvą ir siūlau projektą avantiūrą. Ir ką tu manai? Ji pasirašo, nes pačiai kažko panašaus jau seniai reikėjo... Nebesijauti graži, nebesako vyras komplimentų? Tuomet einu į apatinių rūbų parduotuvę ir pradedu keisti savo įvaizdį pirmiausiai nuo ten, kur kiti nelabai mato, bet už tai pati tuojau pat pajunti skirtumą užsidėjusi naujus, nenuskalbtus apatinius...

Žinau, kad visiems būna dienų, kai žemė slysta iš po kojų ir jaučiu, kad nieko tokio karts nuo karto vis leisti sau išjausti, kažkur išlieti visus tuos susikaupusius jausmus. Bet labai dažnai, kai mano siela verkia ir jaučiasi pavargusi, nesuprasta ar pamiršusi gyvenimo džiaugsmą, jai į pagalbą ateina mano DRĄSUOLĖ DVASIA. Ji imasi beprotiškiausių idėjų, verčia susitikti su naujais žmonėmis, kurti, daryti įrašus, liepia nepasiduoti ir sugalvoja vis naujų būdų, kaip įpūsti man naujų vėjų. IR TAI PADEDA! Naujos energijos ima vesti tave į priekį. Ir kai vėl ateina tas sunkusis etapas, visuomet žinau, kad su juo man Kūrėjas atsiunčia ir kažką naujo, nuleidžia iš viršaus dar vieną idėja ir aš to imuosi.

Kartais pro sukąstus dantis spaudžiu šypseną. Bet ne tam, kad vaidinčiau kaip man viskas gerai, o tam, kad pati sau įrodyčiau, jog dar ne pabaiga. Kažkur giliai vis kirba jausmas, kad nepaisant visko, tai yra tik pradžia ir trūksta dar šiek tiek, kad pajudėjęs akmuo taip įsibėgėtų, kad bus nebeįmanoma sustabdyti. Ir mintyse aš jau tam ruošiuosi. Nors vis dar pasitaiko visokie pasiteisinimai, bet pamažu aš tampu natūraliai reiklesnė sau ir atlaidesnė kitiems. 

Per gerą pusmetį supratau viena – ŽMOGŲ ŠIOJ ŽEMĖJ LAIKO ne antrosios pusės, vaikai ar tėvai, o SAVIREALIZACIJA. Tik tuomet, kai kuri, turi mėgiamą veiklą ir jautiesi reikalingas šiam pasauliui, tik tuomet jauti prasmę gyventi. Ir tiems, kurie man kartoja geriau pailsėk, pasirūpink sveikata ir savimi, norisi atsakyti, kad galbūt nesėdėjimas prie tos ligos, o tik KŪRYBA mane veda į priekį. Savyje aš vis atrandu tiek neatskleistų talentų, kad nepaliauju stebėtis, kur visa tai buvo anksčiau??? O gi užspausta, užblokuota ir kažkur giliai užrakinta. IR KIEKVIENAS TEISINGAS ŽINGSNIS ATRAKINA VIS PO NAUJĄ SPYNĄ.

Noriu PADĖKOTI visoms ir visiems tiems, kurie šiam kely einat kartu su manim ir priimat visą mane suprantamą ir nelabai, švelnią ir piktą, išsibarsčiusią vėl iš naujo surinktą... Tas nematomas energetinis ryšys vis pakelia mane parpuolusią ir leidžia suprasti, kokie visgi mes esam susiję vienas su kitu. Nieko šiaip sau nėra ir vieni kitų gyvenimuose atsiradome ne šiaip sau! 

Keista, bet šiame įraše noriu padėkoti ir sau.. kad turiu drąsos dalintis, kad nepasiduodu, kad esu :-)

Su meile,

Jurgita