KADA STEBUKLAI KURIAMI MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS

Pūskite savo problemas lengvai ir kantriai tarsi pienės pūką... nes vis tiek jos vieną dieną išeina. Tik kantrybe mes ne visi pasižymime. Norim visko čia ir dabar, todėl labai dažnai metam viską net neįpusėję kelio.

Kad ir kaip jums norėčiau pasakyti, kad stebuklų būna, deja, negaliu, nes supratau viena, kad mes patys tampame stebuklais tuomet, kai kažką darome, kai PATYS keičiame savo gyvenimus, kai nusprendžiam nebereaguoti į visus, kurie geriau už mus pačius žino, kaip mums reikia gyventi, ką daryti ar su kuo bendrauti. O tokių visažinių yra tiek daug!!! Ir dažnai jie apsireiškia tuomet, kai patys viduje būnam sunerimę, kai kyla įvairių abejonių, kai patys pasimetam tarp savo minčių. Tuomet tarsi garsiakalbiai aplinkiniai ima pulti su savo patarimais, jausdami mūsų nerimą. Ir kuo labiau bandote gintis, tuo geriau suvokiate, kad šitas mūšis pralaimėtas. Užkabino jus! Išklibino kažkokias užslėptas baimes ar abejones ir jūs imate pasiduoti arba... dar aršiau kovoti.

Tik, manau, kad nėra gerai nei taip, nei taip. Neverta pasiduoti ar nustoti daryti tai, kas jums sukelia malonius jausmus vien dėl to, kad kely atsirado kliūtis. Negi dabar, įdėjus tiek pastangų, apsisuksi ir grįši ten, kur buvai kitiems geras, malonus ir patogus, bet neįdomus pats sau? Nejau atsisakysi viso to, ką tau siūlo gyvenimas vien dėl to, kad kažkieno požiūris nesutapo su tavuoju ar dėl to, kad kitiems atrodai keistas? Jeigu kaifuoji nuo to, ką darai, vadinasi TAI TAVO. NE JŲ, bet TAVO!

Kovoti ar įrodinėti irgi ne išeitis, nes taip prarandam daug jėgų, išeikvojam energiją tuščiai, kai galėjome sukurti kažko naujo ir įdomaus. Jei jau imamės įrodinėti, vadinasi patys savimi nebetikime. O ką daryti? Man, ko gero, patogiausia su viskuo sutikti ir tyliai, niekam nieko nebeaiškinant ir nebepasakojant daryti taip, kaip man geriausiai atrodo.

Gal aš ir klystu, bet šiuo metu man taip lengviausia. Ir net gi tada, kai atrodo, kad puola jus visas pasaulis, įkvėpimo ieškokit savyje. Ieškokit džiaugsmo užduodami sau klausimą, o ką aš dar galiu duoti pasauliui, žmonėms? Man tai padeda. Jei sugebėjau įkvėpti bent vieną žmogų, vadinasi esu teisingame kelyje.

Žinau, kad ir pati dažnai dar būnu visažine, bet labai stengiuosi šią savybę išgyvendinti iš savęs. Ir mano dideliam nusivylimui viskas vyksta ne taip greit kaip aš norėčiau. Bet juk svarbiausia, kad pokyčiai vyksta! Kas sugalvojo, kad jei man atsinaujino liga, vadinasi aš ne taip ėjau? AŠ PATI. Ir kai taip mąsčiau atrodė, kad visi aplinkiniai tyliai galvojo: „Na va, tiek ji čia visko darė, visus mokino, o vėl atsidūrė ligos patale“. Jaučiausi nusivylusi savimi. Bet šiandien man atrodo, kad aš einu teisingai, TOKS MANO KELIAS. Gal mano augimas nevyksta tokiais tempais, kokiais aš norėčiau, bet jaučiu, kad taip turi būti. Žinoma, klystu ir aš! Bet gal tai ne klaidos? Gal tokiu būdu esu auginama, ir jei nepavyko iš pirmo karto, nereiškia, kad apskritai nepavyks.

Kiekvienas einame taip, kaip geriausiai tuo metu sugebam. Per tiek amžių sukaupėme skirtingą patirtį, atėjome su skirtingais tikslais ir užduotimis. Ir net tas benamis prie konteinerio nebūtinai klysta – gal jis atėjo į šį gyvenimą patirti materialumo svarbą, o kitas gal tiek pasiklydo dvasingume, jog pamiršo gyvenantis žemėje, kurioje duona už pinigus perkama.

Manau svarbu yra viskas. O dar svarbiau pačiam tikėti savimi ir žinoti, kad nepaisant visko – nusivylimų, abejonių, duobių ir nuopuolių, JŪS VIS TIEK SUGEBĖSIT PAKILTI!

Su meile,

Jurgita