APIE SUSIREIKŠMINIMĄ IR SAVĘS  GAILĖJIMĄ

Kartais per daug susireikšminti yra visai naudinga. Žinote kodėl? O gi vien dėl to, kad suteiki sau galimybę apsivalyti. Sukyla įvairios emocijos ir situacijos, leidžiančios iš naujo apmąstyti visas vertybes, savo požiūrį į daugelį dalykų.

Kiekvienas įrašas ne tik jums, bet ir man leidžia daug ką savy pergalvoti, permąstyti, kiek aš pati tikiu tuo, ką sakau ir darau. Va tam ir reikalingas tas grįžtamasis ryšys iš skaitytojo. Tačiau kitas dalykas yra tas, kad aš vis galiu pasitikrinti, kiek pati gyvenu pagal savo suvokimus.

Galiu pamatyti ir tai, kur susitelkusios mano mintys, o paskutiniu metu supratau, kad buvau per daug panirusį į skausmą ir liūdesį. Tam, kad mintys prašviesėtų, pradžioj reikia bent vieno dalyko – tai prisiversti save išeiti iš namų ir pasukti priešinga kryptim nei visada eini. O aš būtent tokia ir esu, kuri mėgsta pastovumą. Todėl labai gerai smegenis prapučia nauji vėjai, į kuriuos ne visada žengi su itin dideliu džiaugsmu.

Kartais visai gerai pabūti ir tuo energetiniu vampyru, kuris pasikrauna kitų sąskaita, bet tik tuomet, kai tai nevyksta pernelyg dažnai. Na, juk negali pastoviai duoti, kažkaip turi ta pusiausvyra atsistatyti. Nors man asmeniškai labai gera kažkaip nudžiuginti žmogų, gera matyti jo besišypsantį veidą, bet tik tokiu būdu, kuris yra priimtinas ir man. Kitu atveju, kai per prievartą bandai kažkam įsiteikti, jauti daugiau nusivylimą nei pasitenkinimą padarius gerą darbą.

Gyvenimas tuo ir įdomus, kad jis tave nuolatos bando, tikrina tavo budrumą. Ne kartą įsitikinau, kad didžiausią džiaugsmą patiri sugebėjęs pažaboti savo tingėjimą ar apatiją pakeisdamas vieninteliu žodžiu „DARAU“. Ir visai nesvarbu kaip man išeina, kartais blogiau, kartais geriau, bet jei PADARAU bent du užsibrėžtus dienos tikslus iš trijų, aš jau galiu savim didžiuotis. Manau Kūrėjas čia mane laiko irgi tik dėl to DARAU. Taip aš parodau Visatai, kad man dar ne laikas, kad nors ir pasispardydama stengiuosi būti naudinga.

Ir jei jums pasitaikė bloga diena, savaitė ar mėnuo, pabandykit kažką padaryt neįprastai, kažką tokio, kas kitiems, o ir jums patiems sukeltų nuostabą ir sakytų, jau tu tikrai to nepadarytum ar nepasakytum.

Dažniausiai... bet ne visuomet, reikia lįsti iš savęs gailėjimosi kokono ir eiti savo talentais bei žavesiu puošti pasaulio! Supratau, kad pernelyg ilgai gyvenau taip tarsi turėčiau dar trisdešimt metų priešaky. O jeigu ne? Tuomet ir imu iš gyvenimo visa, ką dar galiu pasiimti, stengiuosi įgyvendinti kažkur širdies kertelėj užspaustus savo troškimus ir svajones, prisimenu, kad ir vėl susitelkiau į dėmesio reikalavimą, o ne pasakiau visiems, kaip aš juos STIPRIAI MYLIU!!!

Tačiau būna dienų, kai reikia ir pasiskųsti, ir savęs pagailėti (kol tai netampa įpročiu). Kaip mano pusseserė sako – visai tai ne silpnumo požymis. Galbūt kažkurioj vietoj ( imu ir gaunu) pasidarė disbalansas, tad reikia tik viską sustatyti į vietas.

Kartais ir šiukšles visai gerai išnešti iš namų, tik reikia pasirinkti, kur jas palikti. Jei nuspręsite teisingai, namo grįšite tuščiu kibiru, bet pilna galva naujų pamąstymų, idėjų ar suvokimų. Tačiau jei pasirinkimas buvo netinkamas, jausitės tarsi patys būtumėt apsidrabstę tomis šiukšlėmis. Todėl šiandien linkiu teisingų sprendimų ir drąsos nusukti kitu keliu.

Su meile,

Jurgita